Išleidimo data: 2009 Kovo 16
Žanrai: Psychedelic Rock, Experimental, Electronic
Trukmė: 59:55
Prodiuseriai: Chros Shaw, Super Furry Animals

Sudėtis:
Gruff Rhys – vokalas, gitara
Huw Bunford – gitara, vokalas (#1, #9)
Guto Pryce – bosinė gitara
Cian Ciaran –  klavišai, sintizatorius, vokalas (#2, #8, #12)
Dafydd Ieuan – būgnai

Dainų sąrašas:

1. Crazy Naked Girls – 6:15
2. Mt. – 4:25
3. Moped Eyes – 4:13
4. Inaugural Trams – 5:19
5. Inconvenience – 3:42
6. Cardiff in the Sun – 8:16
7. The Very Best of Neil Diamond – 4:14
8. Helium Hearts – 2:50
9. White Socks/Flip Flops – 5:09
10. Where Do You Wanna Go? – 2:28
11. Lliwiau Llachar – 3:12
12. Pric – 9:52

Super Furry Animals tai grupė vis išsiskirianti stiliu ir muzika kiekviename albume. Nuo visokių experimentinių elementų, elektroninių bei psychedelinių iki paprastų indie rock skambesių ir panašiai. Šiems muzikantams netrūksta įvairovės. Pradėję kaip techno atlikėjai grupė perėjo prie rimtesnės muzikos Velse, Britanijoje dar deviniasdešimtų pradžioje. Ir kelionė po stilius ir įvairove sprasidėjo nuo pat pirmo, debiutinio albumo – Fuzzy Logic.

Pasirinkau šį albumą, nes neliko iš ko rinktis.

Albumas prasideda kažkokiais kalbančiais žmonėm, kuriuos pertraukia geras, greitas, gerai nuteikiantis rimtas ir gitaros garsas. Vokals ir energija tvyrauja šioje dainoje ir nuteikia energingam bei įdomiam albumui. Kaip pradžia, tikrai gera. Kaip dain, irgi gera, tiesą pasakius mano mėgstamiausia šio albumo. Crazy crazy naked gii-iaaaahhhhh. Hehe, nice. Daina turi kažkokius kelis etapus, gali skambėt gan vienodai, bet man, bent jau, tai netrukdė.
Grupė sakė, kad įrašė ramią dainą, kuri iš tikrųjų nėra rami. Spėju kad čia šita – Mt. Prasideda ramiai, langvu dianavimu ir po to po truputį prisijungia gitaros ir stipreumą suteikiantys garsai. Gerai derantis gabals, labai lengvai klausos. Girdisi geras ritmas, kažkokių bliuzo elementų. O vokalas ne įprato vokalisto, o Cian tikrai gerai čia tinka.
Moped Eyes yra tokia parasta, lengva dainelė, nuteikianti gan pavasariškai. Man jinai patinka savo tokiu patraukliu paprastumu, truputis sintizatoriaus, gitaros riffukai ir lengvas ritmas. Tokiso galima klausyt kai pasensti ir vis tiek neklausysi šūdo (kaip dažnai žmonėms atsitinka).
Su vokišku skaičiavimu prasideda elektroninė dainelė – Inaugural Trams. Bet man jinai pasirodė per daug popsiška ir kiek tai nuobodokai pasikartojanti, nors viskas sudėta neblogai. Klausyt galima, mano manymu, reikia tam tikros nuotaikos (vasariškos ir linksmos) ir pirmyn, sueis daina kaip tik. Manau netiktų norint pagerint nuotaiką ar panašiai. Kiek tai juokinga su tuo vokišku skaičia cimu. Eins zwei drei… Bet tokia dainelė gal geriau jau būtų kokių trijų minučių ilgio, ne penkių. Nors tas outro man visai patiko.
Su juo albumas pereina link kitos dainos – Inconvenience. Iš kart su energinga gitara pasitinkanti. Irgi klausosi paprastai, lengvai, labai gerai tokia tikrų važiuojant su mažina be stogo per laukus arba uždarytą autostradą karštą vasros vakarą arba dieną.. greitai, žinoma, spaudžiant, bet kad girdėtūsi tik daina. Oh yes. Geras gabaliukas. Manau, kad mano kolegai patiktų.
Cardiff in the Sun iš kart nuteikia tamsiau ir šalčiau. Experimentizmas, elektronika, sunkiai atplaukiantis ritmas, aplinkiniai gitarų klyskmai vis dingstantys, atsirandantys, pianinas, bet vėl dingsta. Įvairumas girdisi čia, įdomus įvairumas. Atsiranda kažkokia emocija su vokalais, toks paslaptingumas, kažką primenanti melodija. Kažką gero, daina paisdaro nebe tokia šalta, labiau jau šiltesnė, bet išliekanti mistiška su aplinkiniais garsais. Man patinka! Po truputį visi instrumentai statosi į vietas, skamba tikrai gerai, ne bereikalo trunka aštuonias minutes. Iš kart rekomenduotina daina.
Visos dainos, albumai kuriuose yra kažkoks vardas ir pavardė man atrodo keistokai.  TheVery Best of Neil Diamond. Čia vyrauja toks jam (jam – jamming), greitokas ritmas ir lengvai įsimenanti melodija. Vokalas dainuoja ir greičiau ir lėčiau, daina turi savo momentus. Prie albumo – dera. Manau ir skamba visai gerai.
Helium Hearts, trumpa ir lengva, bet manau kad nereikšminga albume. Kažkaip niekuom nesiskirianti, nieko joje nėra ypatingo, taip pat kiek tai popsiška.
Nereikšmingą dainelę nutraukia kažkas kietesnio ir geresnio. Vienas iš mano mėgstamiausių darbų albume – White Socks/Flip Flops. Tokia kaip tik lengvam ėjimui mieste pavasarį, atrodant kad niekas nerūpi. Paprasta dainelė (vėl), taip pat turinti savo momentų bei vietų išsiskiriančių iš kitų albumo dainų. Nors man atrodo, kad Gruff galėjo dainuot joje. Toks geras, jaminis solo netoli pabaigos.
Where Do You Wanna Go? Greita, truputį panaši į praėjusio gabalo pratęsimą, bet daug lengvesnė ir mielesnė, matyt. Nežinau, skamba neblogai, bet daug reikšmės neturi. Jei netyčia neis perklausyt šios, tai nieko tokio neprarasit.
Dar viena velsietiška daina grupės repertuare. Paprasta. Net nežinau ką dar apie ją pasakyt. Gan monotoniška, nors vieta prie pabaigos – tikrai graži.
Atrodo, kad grįžtama prie pabaigos, nes viskas gan panašu. Dar vienas albumas nenorintis taip lengvai atsisveikint. Vis keičiasi melodijos, garsai. Iš keistų į gražias, iš gražių į neaiškias ir t.t. Kai pradeda eiti mintys, jog čia instrumentinė daina atsiranda vokalas. Toks geras, jamminis gabalas. Dar gali pasirodyti kad jos tik kelios minutės, nes kai būna devynių minučių trukmės gabalas, kyla mintys, jog dalis bus tyla ir po to kažkoks hidden track ar panašiai. Na.. beveik. Pats gabalas tęsiasi apie šešias minutes ir po labai neilgos pertraukos atsiranda produsę, neaiškūs garsai paliekantys klausytoją nesuprantanį kas čia buvo ir ar taip turėjo būti.

Rekomenduojamos dainos

Prie kai kurių reikia priprasti, kai kurioms reikia tinkamos nuotaikos, taip kad here you go.

Crazy Naked Girls
Mt.
Moped Eyes
Inconvenience
Cardiff in the Sun
White Socks/Flip Flops

Įvertinimas

Kad ir kaip gerai tie albumai skambėtų, bet visuose SFA albumuose man visada kažko trūksta ir visada būna kažkas ko jau geriau nebūtų buvę. Čia trūksta įvairumo, perėjimų, esmės žodžiuose. Galėtų nebūti kai kurių gan šlykščiai skambančių vietų. Bet pastebėjau, kad albumas prie manęs priaugo visai neblogai. Imkim maistą. Kažkas iš toli, nežinomo. Tikiesi kažko įdomaus, bet negauni. Bet po to supranti, kad vis dėl to buvo neblogai ir norisi pabandyti vėl kažką iš ten pat. Taip, aha.

Balai: 87

by Blogietis

Išleidimo data: 2009 Sausio 6
Žanrai: Freak Folk, Neo-Psychedelia, Experimental
Trukmė: 54:42
Prodiuseriai: Ben H. Allen, Animal Collective

Sudėtis:
Avey Tare (David Portner) – vokalas, elektronika, sintizatorius, gitara, perkucija, samples
Panda Bear (Noah Lennox) – voakals, perkucija,  elektronika, samples
Geologist (Brian Weitz) – elektronika, samples

Dainų sąrašas:

1. In the Flowers – 5:22
2. My Girls – 5:40
3. Also Frightened – 5:14
4. Summertime Clothes – 4:30
5. Daily Routine – 5:46
6. Bluish – 5:13
7. Guys Eyes – 4:30
8. Taste – 3:53
9. Lion in a Coma – 4:12
10. No More Runnin –  4:23
11. Brother Sport – 5:59

Grupė – iš esmės jau vien pavadinimu pasakanti kažką apie save. Ką? Kad yra neįprasta. Ką aš pasakysiu? Kad ne vien tik neįprasta, bet gera ir įdomi. Pradėję nuo indie grupės ir solo albumėlių grupė įkūrė nepriklausomą įrašų studiją skirtą tik keturiems grupės nariams (taip pat ir dar neminėtas – Josh „Deakin“ Dibb). Po pirmo albumo kartu, kurio kurime dalyvavo tik Panda Bear ir Avey Tare grupė pagaliau pradėjo daryti kažką kartu kai išėjo pirmasis tikras Animal Collective albumas – Here Comes the Indian. Nuo tada viskas ir prasidėjo. Eksperimentalizmas, kompromiso ieškojimas tarp realybės ir nerealybės, bei pabodęs folk stilius nustumtas į tokius ‘standartus’ kad gavo pavadinimą – Freak Folk.

Albumas, kurį pasirinkau yra naujausias grupės darbas (deja kuriame dalyvavo tik trise). Pasirinkau jį, nes perklausiau pirmą ir paklausęs kitų jų darbų, nusprendžiau, kad šis turi eiti pirmas į MEK’a. O vėliau, ką gali žinot, galbūt iki čia ateis ir kiti grupės albumai.

Prieš klausant, siūlyčiau kartas nuo karto (arba visą klausymo laiką) žiūrėti į šį paveikslėlį.

Albumas prasideda samples’ais ir tamsiais ambient garsais, bet po to ateina kažkokia ramesnė, harmoningesnė, bet verčianti susirūpinti melodija. Prasideda dainavimas iš ko galima suprasti kad čia Freak Folk. Albumas prasideda tobulai, lyg tyčia sau išsirinkęs pirmą dainą. Galima pajusti ką duos šis albumas mūsų ausim. Jau čia galima pradėti maišytis emocijose, nes neaišku ar nori jaustis gerai, ramiai ar ne. Bet ta melodija grojama tikrai gera. Kai pirmą kart išgirdau, iš kart nuteikė teigiamiai  albumo pusėn.
Na antra daina yra singlas – My Girls, kuris kaip ir palaiko praėjusios dainos emociją, bet išdygsta kažkokie pakitimai. Ritmas kiek tai sugreitėja ir girdisi daugiau psychedelic elementų. Galima pasakyti, kad ausys nori slėptis, bet negali dėl keistų magnetinių dainos trukdžių. (ir supraskit jūs kaip norit) Bet daina skamba tuputį monotoniškai, nors monotoniškumas kartais gali būti ir dvipusiškai geras dalykas.
Also Frightened iš kart atrodo lyriškesnė. Sunku paaiškint kuom, bet skamba tokia reiškianti daugiau patiems grupės nariams. Dainavimas įgauna daugiau melodijos ir girdisi keli balsai vietomis. ‘will it be just like they’re dreaming, will it be just like i’m dreaming’ skamba labai gražiai ir savotiškai prie tokios muzikinės aplinkos. Dainoje vyrauja šiek tiek noise elementų šitaip spalvindami viską ką čia girdime. Pabaigoje viskas nurimsta.
Summetime Clothes sunaikina ramumus savo elektroniškais, eksperimentiniais besikartojančiais garsais. Po to viskas įgauna harmoniją ir dainavimas girdisi ramus, atsipalaidavęs. Po to dainavimas simuliuotai drebantis pasidaro suteikiantis dainai kažkokio tragiškumo jausmą. Gerai įsimenanti priedainio melodija. Nors nesitikėjau priedainių šiame albume.
Penkta daina prasideda kažkokiu nesukonfiguruotu sintizatoriaus garsu, grojimu. Po staigaus sugreitėjimo viskas sueina į vėžes ir girdisi balsas prie kurio prisijunginėja tas sinteztorius kuriam laikui kai jį pakeičia back vokalas ir elektroniniai būgnai. Daina yra gan apvali, duočiau jai apskritimo pavidalą bent jau iki pusės dainos. Po to melodijos ir garsai pasikeičia nors ir išlieka tas pats sintizatorius. Noisy song. Nors gale ir vėl viskas aprimsta.
Bluish skambesiai primena mėlyną spalvą, galbūt vandenį ar tiksliau vietą po vandeniu. VIskas skamba gan mistiškai ir palaptingai bet tuo pačiu ir atvirai. Po to daina kaip ir atsiveria, viskas prašvinta ir sulinksmėja. Ir vėl grižtama prie povandenių gelmių. Tik ne tamsių, o melsvų, kupinų gyvybės. Tikslus dainos apibūdinimas.
Guys Eyes pradžia taip pat mistiška, tik skambanti įdoiau ir primenantį miškus naktį, svirplius. Bet greitai viskas pereina į Animal Collective dainavimą. Daina slamba savotiškai gražiai ir stipriai, nesijaučia nereikalingo gracingumo ar tragedijos. Mažiau girdisi mellow, psychedelic garsų, todėl klausydami šios dainos to efekto žiūrint į viršelį nepajusit, bet ir be to jin išlieka gera. Įvairesnė ir link galo įgaudama ramią bei lyrišką formą baigiasi tyliais švilpėjimais.
Be jokios metamorfozės ateina Taste su netikėtu „persijungimu“ jei jį taip būtų galima pavadinti. Čia girdisi nemažai elektronikos ir smaples’ų. Su visokiais garsais ir back vokalais ši daina tempiasi kažkokį trintuką palei smegenis. Ją išgirsti, bet įsimint neišeina, neturi nieko ypatingo, išsiskiriančio. But the current moment sounds good.
Taip ir pradingus Taste iš kart „savais“ garais ir melodijom ateina Lion in a Coma. Prasideda greitu dainavimu, muzika lyg ir nesikeičia, nors garsų po truputį daugėja. Šios dainos auksinis momentas yra likus dviem minutėm iki pabaigos. Tada jinai pagaliau pasikeičia apčiuopianti nerimavimą, lyriškumą ir kažkokį keistą gražumą. Neilgai užtruko kol ši daina įsispraudė į mano smegenis ilgam laikui ir tapo mėgstamiausia albume. Net sunku paaiškint kodėl, bet tos paskutinės minutės visad paliečia kažkokią mano jausmų grandį. Countryside in a strange evening.
‘no more runin, says my mind’ rami ir graži dainelė, gerai nuteikianti albumo pabaigai. Fire fly lit tree. Tikrai graži ir verta dėmesio dainelė su tokia paprasta melodija ir bene neturinti daug garsų savyje. Lengvokai klausytųsi daugeliui, manau. Nors ką žinau, yra gi visokių kosminių mergaičių ir astronominių vyrukų be muzikinio suvokimo sugebėjimų, kurie mėgsta būmčiką, pusgarsius, pustonius, griaunančius bosus ir t.t. Matyt visi tie bosai ir ištrukia jiem viską kas galvoj buvo. Tai tinklas, tempiantis daug vargšelių. Deja, aš tam tinklui matyt per aštrus. Ai ai ai. Nukrypom nuo temos.
Paskutinė daina išryškina Freak Folk elementus ir lyg parodo, jog albumas dar nenori pasibaigt ir nesibaigia. Melodija gan energinga ir linksmoka. Su pasikartojančiais garsais ir nesigirdinčiu vokalu ateina ritmas. Gan greitas, bet gan greitai ir pasibaigiantis. Grįžtama prie dainavimo. Taip ir užsibaigia albumas, gan netikėtai, tik pačiam gale nutilstant visiem garsam.

Rekomenduojamos dainos

Iš esmės, iš tikrūjų.. visos dainos savotiškai ypatingos. Bet parekomenduosiu tas, mano manymu, įdomiausiai skamba.

In the Flowers
Also Frightened
Guys Eyes
Lion in a Coma
No More Runnin
Brother Sport

Įvertinimas

Nors ir buvo monotoniškų vietų, panašių dainų, vietų, bet overall albumas tikrai geras, įdomus ir originalus, kas gan reta šiais laikais. Ir vėl darbas ne kiekvienai ausei. Žodžiu klausant Yvos, Šeši Devyni danguje bei panašių šūdų pavadinsi šį darbą šūdu ir grįši prie vienodų, bereikšmių, durnų dainų. Aha.

Balai: 90

by Blogietis

Išleidimo data: 2007 Gegužės 22
Žanrai: Neo-Psychedelia, Electronic, Experimental
Trukmė: 46:42
Prodiuseriai: Black Moth Super Rainbow

Sudėtis:
Tobacco (Tom Fec)
The Seven Fields of Aphelion (Maureen Boyle)
Power Pill Fist (Ken Fec)
Iffernaut (Donna Kyler)
Father Hummingbird (Seth Ciotti)

Dainų Sąrašas:

1. Forever Heavy – 4:16
2. Jump into My Mouth and Breathe the Stardust – 2:33
3. Melt Me – 2:22
4. Lollipopsichord – 1:32
5. They Live in the Meadow – 2:33
6. Sun Lips – 3:16
7. Rollerdisco – 2:34
8. Neon Syrup for the Cemetery Sisters – 2:52
9. The Afternoon Turns Pink – 2:37
10. When the Sun Grows on Your Tongue – 2:40
11. Spinning Cotton Candy in a Shack Made of Shingles – 3:11
12. Drippy Eye – 3:13
13. Lost, Picking Flowers in the Woods – 3:22
14. Caterpillar House – 1:58
15. Wall of Gum – 0:59
16. Untitled Roadside Demo – 3:34
17. …what went wrong?…# of tracks > # of names (hidden track) – 3:10

Su šia grupe susipažinau visai neseniai. Iš kart man jie pasirodė įdomūs, tokie… ypatingi, neįprasti… tokie… elitiniai muzikantai. Grupė iš Pitsburgo, Pensilvanijos su savo psichedeliniais, electroniniais elementais užvaldė mano winampą, ausis ir smegenis. Jie turi tokį… tikros melodijos ir įvairumo žavesį, kuo mane ir patraukė link savęs, kaip magnetas. Nors elektronika yra elektronika, bet tokios muzikos dar neesu girdėjęs, net sunkoka paaiškinti kuom jinai skiriasi. Manau, kad aiškinti neapsimoka, reikia išgirsti pačiam.

Dandelion Gum buvo pirmas grupės darbas, kurį išgirdau, manau, jog tai yra jų geriausias albumas. Pasikeitęs, gerai apibūdinantis grupės stilių ir varijaciją tarp įvairių elektronikos garsų.

Albumas prasideda Forever Heavy gabalu su prikimusiu, pusiau atbulu sintizatoriaus garsu. Vokalas čia padarytas su vocoderiu, kaip ir visame likusiame albume. Jau čia galima išgirsi melodiją ir tokį 70-ų elektronikos stiliuką, garsus, kurie tiesiog užvaldo. Silpnai girdisi ir dainos ritmas kuris yra lengvas ir nerėžiantis ausų. Visa daina yra plati ir įvairi kelionė po elektronikos garsų pasaulį.
Antra daina su ilgu pavadinimu prasideda gitara ir bosu, be abejo ir būgnais. Girdisi elektroniška fleitos melodija ir prasideda dainavimas vėl su tą 70-ų elektronika. Daina varijuoja tarp skirtingų melodijų ir galima išgirsti ambient elementų. Gabalas trumpas, bet gerai įsiterpia albume, nes ne jis vienas tokios trukmės ir melodijos.
Melt Me – dar trumpesnė daina, bet linksmesnė ir gerai nuteikianti. Čia galbūt nėra tokių melodijos varijacijų, bet galima išgirsti šiek tiek elektroninių eksperimentalizmų ir prisijungimų.
Na Lollipopsichord yra pusantros minutės albumo fillas . Nes skamba labai panašiai į praėjusius kūrinius ir, atrodo, kad grupei kažko trūko tai įdėjo šį trumpą, bet reikšmingą gabaliuką kuriame vyrauja tik elektronika ir su“elektrintas“ vokalas.
They Live in the Meadow tęsia praeito kūrinio darbą ir pildo tuščias albumo vietas, galbūt. Ką dainuoja čia beveik neįmanoma suprast, bet muzika ir elektronika harmoningai susikimba tarpusavyje ir šoka… psychedelinį elektronikos šokį. Čia ritmas taip pat greitesnis kaip ir praeitose dainose.
Sun Lips tęsia albumo progresą su savo gan melancholiška, pasikartojančia ir gražia melodija. Ką dainuoja čia jau galima suprasti lengvai. Nors ritmika girdisi gan greita ir tūrininga, pati daina yra lėtoka ir bando pagauti grupės emocinį tašką. Čia taipogi skamba tik elektronika, su truputėliu eksperimentizmo, tik, beroc, būgnai akustiniai.
Rollerdico man iš esmės primena į Boards of Canada su savo tokiu šokinėjančiu sintizatorium, bet po to atsiranda kita melodija, kuri bėga virš pagrindinės ir supranti, kad čia tikrai Black Moth Super Rainbow gabalas. Vokalas girdisi, bet nedainuoja, tiesiog… da da da da daa ir tt, kas netrukdo ir negadina dainelės.
Aštunta daina prasideda tokiu crunchy akustine gitara su būgnais (manau elektroniniais) ir prisijungia tas elektroninis vokalas. Čia galima išgirsti dvi nuotaikas: ramią ir kylančią. Daina taip pat trumpoka, bet manau, kad čia jau taip pat nėra filleris.
The Afternoon Turns Pink yra geras dainos pavadinimas. Jis albume nelabai kuom išsisikiria, bet melodija man patinka, kaip ir kažkoks nuotaikos pakeitimas kai prisijungia vokalas. Daina krenta į rekomenduojamų sąrašą.
Čia albumas pasirodo kiek tai monotoniškas, bet kai daina baigia savo intro, atsiranda daug įvairių garsų ir vėliau dingsta ta melodija kuri buvo pradžioje, po to vėl atsiranda, bet skamba kažkaip kitaip, matyt dėl pasikeitusios dainos aplinkos. Bet tiesą pasakius šis gabalas galėjo būt truputį ypatingesnis.
Vienuoliktoje dainoje ritmas sulietėja, girdisi gitara ir elektonikos su kažkokiu digital sea priemaišu, bet jis dingsta kai melodija įsiveržia į kūrinėlį. Ritmas taip pat truputį paįvairėja. Šį kartą jokio vokalo nesitikėkit, nes čia jo nėra. Vėl skamba, kaip fillas, bet ne, albumas progresuoja toliau. Baigiasi gan netikėtai.
Drippy Eye. Užgoštas ritmas, 70-ų elektronika, elektroninė fleita, kažkur jau girdėta, tiesa? Ir vėl įsisiautėja nauja melodija, bet nieko ypatingo dainai nesuteikia. Nors gabalas ilgesnis, bet aš manau, kad čia tik albumo papildymas, nes progresas sustoja.
Lost, Picking Flowers in the Woods.. čia elektronika suprogresyvėja, atsiranda vokalas. Tasiranda ritmika, kuri skamba gerai ir gan greitai. Prisijungia daugiau elektronikos, žaismas su dešine/kaire kolonėlėm. Galima drąsiai teigti kad su šia daina albumas juda toliau. Gale atsiranda ambient muziką primenanti melodija, tokia mellow ir gražiai skambanti, daina užsibaigia gerai.
Caterpillar House staigiai perrėžia visą ramumą ir skardžiomis melodijomis ir greitais ritmais verčia albumą šokt toliau. Čia muzika trunka vos dvi minutes, bet manai, akd daugiau jos pratęsti ir nebūtų reikalo.
Na čia albumo fillas. Trumpas, nei minutės netrunkantis. Ritmas, elektroninio vokalo melodijėlė, daugiau elektronikos ir dainelė staigiai užsibaigia tuo vokalu.
1 2 3 1 2 3. Akustinė gitara, lengva elektronika, aukštas vokalo varijavimas melodijos platybėse.. gražu. Atrodo kaip tik daina albumo pabaigai, lyg lėtas, bet neilgai trunkantis atsisveikinimas primenantis ką paliekame, kokie garsai buvo albume, kokią kelionę po muziką mes baigiame. Muzika tikrai graži, todėl visa tai mane verčia šį garso takelį dėti į rekomenduojamas dainas.
Taigi.. viskas nutyla. Atrodo jau.. viskas? Ne. Crunchy akustinė gitara grįžta. Grįžta ir elektonika.. jei albumas patiko, tai šitas priedėlis turėtu priversti sugrįžti į pradžia ir klausyti jo iš naujo arba.. toliau.. ir toliau.. be galo?

Rekomenduojamos dainos

Ką gi, mano balandėliai. Kaip vis albumas judėjo pirmyn, taip ir mes judame link rekomenduojamų dainų dąrašo, kuris, turiu pasakyti, yra ilgokas.

Forever Heavy
Jump into My Mouth and Breathe the Stardust
Melt Me
Lollipopsichord
Sun Lips
Rollerdisco
The Afternoon Turns Pink
Lost, Picking Flowers in the Woods
Untitled Roadside Demo

Įvertinimas

Na visi turime savo nuomonę, skonius ir tt. Jei jums nebaisus įvairumas, elektronika ir panašūs dalykai tai galbūt sutiksite su manim, jog albumas tai buvo kelionė po elektroninį psychedelijos pasaulį kupiną įdomybių. Tap pat galime ir sugrįžt į 70-uosius trumpam, nors aš tada net nebuvau gimęs, galiu pajusti tuos metus. Gerai u-teks poetiškumų, šian bei ten kažko trūko, norėjosi ghreitenio ir ryškesnio progreso, kartais kažkas paerzino ausį, bet overall:

Balai: 90

by Blogietis

Išleidimo data: 1994 Kovo 8
Žanrai: Alternative Rock, Grunge
Trukmė: 70:13
Prodiuseriai: Michael Beinhorn, Soundgarden

Sudėtis:
Chris Cornell – vokalas, gitara
Kim Thayil – gitara
Ben Shepherd – bosinė gitara, vokalas (#8, #14), persekucija, gitara (#14)
Matt Cameron – būgnai

Dainų sąrašas:
1. Let Me Drown – 3:51
2. My Wave – 5:12
3. Fell on Black Days – 4:42
4. Mailman– 4:25
5. Superunknown – 5:06
6. Head Down – 6:08
7. Black Hole Sun – 5:18
8. Spoonman – 4:06
9. Limo Wreck – 5:47
10. The Day I Tried to Live – 5:19
11. Kickstand – 1:34
12. Fresh Tendrils – 4:16
13. 4th of July – 5:08
14. Half – 2:14
15. Like Suicide – 7:01

Soundgarden pradėjau klausyti prieš daugmaž tris su puse metų, jau nemažai laiko praėjo ir pats metas man pasidalinti meile jiems su jumis, mūsų mieli lankytojai. Nors ir grupės jau senokai nebėra, mano širdyje Soundgarden išliks kaip viena geriausių visų laikų grupių ir niekas šito nepakeis. Jie buvo vieni iš keturių Seattle geriausių tarp Nirvana, Pearl Jam ir Alice in Chains ir, tuo pačiu, grunge muzikos istorijos taško padejėjai.

Superunknown mano manymu yra pats geriausias grupės darbas ir tuo pačiu vienas geriausių pasaulio albumų. Kuo jis man toks nuostabus? We’ll get right on that then, shall we?

Let Me Drown – daina, tuo pačiu ir albumas prasideda tuo nuostabiu, galingu gitaros riffu. Puiki daina pradėti albumui, galinga tokia.  Tarp 2:12 ir 2:32 daina pasidaro kiek tai emocingesnė ir po Chris’o klyksmo prasideda greitas ir energingas gitaros solo. Awesome! Heavy, heavy.
Antra daina albume yra My Wave, kuri tapo mano viena mėgstamiausių albumo dainų nuo pat pirmo jo perklausymo (prieš tris su puse metų). Jin tokia gero ritmo, energinga, neina prie jos prisiknist, tikrai puiki daina. Link galo muzika pasikeičia į kažkokį gloomy dalyką.
Trečia albumo daina – Fell on Black Days, savotiškai graži, ramesnė, lėtesnio ritmo, bet tai nereiškia, kad jinai prastesnė už dvi praėjusias. Ši daina – viena visų laikų Soundgarden mėgstamiausių dainų. Daugmaž nuo 3:15 muzika pagreitėja, bet po to vėl sugrįžta į savo pradinį ritmą, tik su extra gitara.
Mailman, nesuprantu, kodėl ši daina taip vadinasi, bet ne tame esmė. Muzika čia irgi lėtesnio ritmo, sekundei sugreitėjančio. 2:40 atsiranda kažkoks sample, kuris įdomiai sąveikauja su daina. I know I’m headed for the bottom, I know I’m headed for the bottom.
Albumo pavadinimo daina yra tiesiog neapsakomai gera. Daug energijos, daug rifu, norisi klausyti iš naujo dar ir dar. Taip pat viena mano klausomiausių Soundgarden dainų nuo pat tos dienos kai su jais susipažinau. Daug gitarų, gera būgnų partija, ritmas, GOD DAMN. Alive in the Superunknown! Ir dainos gitaros solo irgi puikus, tikrai ne keikvienas gitaristas sugebėtų tokį padaryt arba net sugrot. Žodžiu, daina tikrai nuostabi.
Head Down – nežinau ši daina man visad keistoka buvo. 6 minutės beveik to pačio, nors ir rifas ir visa kita skamba gerai ir daina truputį vis pasikeičia, pasidaro nuobodoka jos klausyt. Bet vis tiek man jinai patinka.
Septinta albumo daina yra Black Hole Sun, žinomiausias Soundgarden gabalas, bei vienas gerbiamiausių 1990′s gabalų. Man irgi ši daina patinka, galbūt ne tiek kiek kitiem Soundgarden klausytojam. Gera, tokia gan rami, po to sustiprėjanti, geri žodžiai, įstringanti į ausis, geras gabalas. (pastebėkit kaip aš varijuoju tarp jis ir ji, nice aint it?)
SPOONMAN!!! With your…. with your…. HAAAANDS! Nice, geras ritmas, energinga, paprasta daina, ko gi dar norėt, ką? KĄ? Oh yeah ir čia yra šaukštų solo bei persekucija atlikta by Spoonman the Artist. Hell yes - beck.
Limo Wreck kažkada buvo mano mėgstamiausia daina, ilgą ilgą laiką, žinoma, ir dabar man jinai labia patinka. Primena kažkokius keistus laikus. Dainos lyrikai – labai geri. Yra vieta (4:16 – 4:36) kai gitaros partija man keistai griebia už širdies man norisi kažka atsimint, bet neina. Nežinau, ši daina mane keistai veikia, nors jinia pati neskamba kažkaip išskirtinai. Under the Red Break of the Light (kažkada norėjau taip pavadint savo pirmą albumą).
The Day I Tried to Live – prasideda gan nekaltai, gitaros varijuoja ta pačia melodija ir viskas staiga nutrūksta į daug tamsesnę, žemesnę melodiją. Skamba gerai, lyrikai taip pat. Čia galima pasisemti ir energijos, gera daina (once again, baby).
Kickstand – albumo filleris, ir ‘fillina’ gerai su savo greitumu ir vientiesiškumu.
Fresh Tendrills –  ši daina man mažiausiai patinka iš albumo, o tai reiškia, kad jinai gan nebloga, kažkokia apmigusi man. Bet kokiu atveju vis tiek nebloga dainelė.
JAV nepriklausomybės dienos data irgi skamba puikiai! Kažkada (prieš 2 metus) jinai buvo mano mėgstamiausia, labai patiko savo tamsumu ir neapsakomais lyrikais. Nors melodija ir ritmas gan vientisi, gabalas vis tiek yra labai kietas.
Half – gablas parašytas bosisto. Nežinau… keistas gablas.
Like Suicide – dar viena daina su puikiais žodžiais. Šiaip ją pamilau tik įsimylėjęs ir perklausęs akustinės šios dainos versijos atliktos su dvylikastyge gitara. Puiki, rami, po to sugreitėjanti daina. Labai geras ir gracingas būdas užbaigti nuostabų albumą.

Rekomenduojamos dainos

Na nors nuskambėjo, kad albumas – tobulas, jis toks nėra ir negaliu rekomenduoti visų albumo dainų, taigi:

Let Me Drown
My Wave
Fell on Black Days
Mailman
Superunknown
Black Hole Sun
Spoonman
Limo Wreck
The Day I Tried to Live
4th of July
Like Suicide

Įvertinimas

Na, manau, kad visi mano dainų aprašai kalba už save. Albume yra ir to ir to ir įvairumo, kurio aš visada taip trokštu. Tiek kiek duodu šiam albumui negali būti nuimta nei pridėta.

Balai: 97

by Blogietis

Sudėtis:
Josh Homme – vokalas, gitara, pianinas (10 daina), būgnai (4 daina)
Nick Oliveri – bosinė gitara, gitara, pritariamasis vokalas
Nick Lucero ir Gene Trautmann – būgnai
Chris Goss – bosinė gitara (4 daina), perkusija (1 daina), pritariamasis vokalas, pianinas

Dainų sąrašas:

1. Feel Good Hit of the Summer - 2:43
2. The Lost Art of Keeping a Secret - 3:36
3. Leg of Lamb - 2:48
4. Auto Pilot - 4:01
5. Better Living through Chemistry - 5:49
6. Monsters in the Parasol - 3:27
7. Quick and to the Pointless - 1:42
8. In the Fade - 4:25
9. Tension Head - 2:52
10. Lightning Song – 2:07
11. I Think I Lost My Headache - 8:40

Prieš kelis mėnesius turbūt niekas negalėjo pagalvoti, kad mano klausomiausią Queens of the Stone Age’ų Songs for the Deaf albumą pakeis šis, pavadinimu Rated R. Klausiau tada aš SFTD ir vargo nemačiau. Nieko kito nesinorėjo girdėti. Bet, kažkaip, visiškai atsitiktinai ir netikėtai, išgirdau vieną gabalą, po to kitą, po to dar vieną, ir taip sėdau ant viso albumo. Yeah, viso. Beveik.

Albumas prasideda labai įspūdingai, su daina Feel Good Hit of the Summer. Kai pagalvoji, nieko ypatingo čia nėra, tačiau kai klausai, negali nepaleisti dar ir dar kartą. Nicotine, valium, vicodin, marijuana, ecstasy, and alcohol/co-co-co-co-cocaine. Štai ir visi žodžiai. Žvelgiant iš lyrikų pusės, daina turbūt būtų nieko verta. Bet jūs tik paklausykit ją. Kaip Josh tą co-co-co-cocaine vietą dainuoja. Pamatysit, užkibsit taip lengvai, kaip užkimba žmogus ant narkotikų. Labai gera daina, viena mano mėgstamiausių.
The Lost Art of Keeping a Secret - labai gražiai pereina iš Feel God Hit of the Summer. Garsas tarsi nenutrūksta, nepastebima mažytė pertraukėlė tarp šių gabalų. Graži melodija, puikus ritmas. Girdime klavišinius, girdime queens-of-the-stone-age’išką būgnų tempą. Homme balsas čia labai gražiai skamba. Kaip ko gero ir visose kitose dainose.
Kai minėjau pačioje pradžioje, kad sėdau BEVEIK ant viso albumo, tai čia yra viena iš priežasčių, kodėl beveik. Leg of Lamb. Kažkokia lėta, flegmatiška daina. Tiesą sakant, su mielu noru ją išmesčiau iš albumo. Pradedu žiovauti, klausant šį kūrinį, o tai jau yra negerai. Tikrai negerai. Visą dainą laukiu kulminacijos, bet taip ir nesulaukiu. Tiesa, 1:50 minutę daina šiek tiek pagyvėja, tačiau ir toliau ji man skamba silpnai.
Auto Pilot šiek tiek gerina padėtį, tačiau tik šiek tiek. Vistiek nesukeliamos jokios emocijos, vis dar miegas verčia eiti į lovą. Patinka 2:22 minutę atsirandanti akustinė gitara ir ramiai, be jokio pašalinio triukšmo dainuojami žodžiai „auto pilot no control“.
Better Living Through Chemistry prasideda gražiai, skambant perkusijai. Vėl lėtas, ramus, šiek tiek nuobodus tempas, melodija. Tačiau apie 2:15, po trumpos tylios pertraukėlės, gražiai įsijungia gitara. Atsiranda daugiau veiksmo, kulminacija, ko nebuvo Leg of Lamb ir Auto Pilot. Garsas vėl prityla, girdime pianiną, Josh ir Nick balsus. Daina tikrai gera. Albumas taisosi į gerą.
Monsters in the Parasol – kick ass gabalas. Homme balsas vėl skamba gana pasyviai, tačiau labai gražiai. Ir viskas čia puikiai dera. Paul’s sister is an alien, oh well. Skaičiau, kad ši daina apie kažkokį įvykį, kuris įvyko kai Josh Homme su savo draugu Paul užsimetė LSD. Taigi, vėl narkotikai. Apskritai, jie turbūt yra pagrindinė šio albumo tema. Bet tai tikrai nėra blogai.
Dar vienas puikus žingsnis – Quick and to the Pointless. Viena iš pirmųjų šio albumo dainų, kurią aš išgirdau ir nusprendžiau, kad metas normaliai perklausyti Rated R. Šį gabalą parašė bosistas Nick Oliveri, jis čia ir dainuoja/rėkia. Josh’ą galime išgirsti tik dainos pradžioje, kai jis sako: I don’t even know what I’m doing here. Ir tada pasigirsta kažkokios mergaitės, kurios šaukia „yeah, yeah, yeah“. Nick Oliveri dainavimas ir tų mergaičių “yeah, yeah, yeah“ – neblogas kontrastas.
In the Fade. Labai graži daina. Dar viena iš mano mėgstamiausių. Čia galime išgirsti ir dar vieną vokalą, Mark Lanegan. Sodrus, užkimęs balsas. Prideda įvairumo šio albumo dainoms. Daugiau nelabai yra ką čia ir bepridurti. In the Fade – verta dėmesio daina.
Dar vienas gražus dainų perėjimas. Tik šį kartą iš In the Fade, į Feel Good Hit of the Summer reprizą. Yeah, tikiuosi žinot ką reiškia šis žodis. Kitaip nemoku paaiškinti:) 35 sekundės prisiminimų iš Feel Good Hit of the Summer.
Tension Head – sunki daina. Oliveri prideda to sunkumo išties nemažai. Gaila, kad dabar jo nebėra QOTSA sudėtyje, tačiau šiame albume jis yra ir tai labai gerai. Kaip ir Mark, taip ir Nick neleidžia albumui pasidaryti nuobodžiam, ką jau buvome pradėję justi trečioje ir ketvirtoje dainose.
Lightning Song yra instrumentalinė daina. Jokių balsų, jokių žodžių. Įdomi vieta albume. Šiokia tokia atgaiva. Akustinė gitara, perkusija ir vietomis pianinas. Skamba gražiai.
Na, ir paskutinė albumo daina – I Think I Lost My Headache. Ilga, beveik 9 minutės įvairių garsų. Gitaros, būgnai, pianinas, netgi ragas ir dūdos. Dainuoja Josh Homme. Dainuoja gražiai. Gražūs žodžiai. Į pabaigą visi instumentai gauna vietos pasireikšti. Garsų žaismas priverčia įsiklausyti. Tempas lėtėja, o daina baigiasi. Turiu pripažinti, gana netikėta pabaiga. Be elektros.

Rekomenduojamos dainos

Feel Good Hit of the Summer
Monsters in the Parasol
In the Fade
I Think I Lost My Headache

Įvertinimas

Kaip jau pastebėjote, buvo keletas vietų, kurios man nepatiko ir užkliuvo, tačiau aš pasikartosiu, šis albumas labai geras, ant kurio lengvai gali užkibti. Prie jo dirbo nemažai žmonių. Su pritariamaisiais vokalais, čia galite išgirsti 5-6 skirtingus balsus. O kur dar tai, kad su būgnų lazdelėmis dirbo ne vienas, o du būgnininkai (žinoma, ne vienu metu). Ir dar 4-6 žmonės prisidėjo prie įvairiausių instrumentų skleidžiamų garsų. Todėl turbūt nereikia stebėtis, jog albumas yra įvairus ir jame monotonijos nerasite. Na, nebent Leg of Lamb ir Auto Pilot dainose. Šios dainos ir kišo man koją, įvertinti albumą ypač aukštu, beveik tobulu balu.

Balai: 89

by Astronautas

Sudėtis:
Jimmy Page – elektrinė gitara
Robert Plant – vokalas
John Paul Jones – bosinė gitara
John Bonham – būgnai

Dainų sąrašas:

1. Whole Lotta Love – 5:34
2. What Is and What Should Never Be – 4:46
3. The Lemon Song – 6:22
4. Thank You – 4:50
5. Heartbreaker – 4:15
6. Living Loving Maid (She’s Just a Woman) – 2:40
7. Ramble On – 4:36
8. Moby Dick – 4:22
9. Bring It On Home – 4:20

Kažkokios debiliškos dienos proga, vienas žmogus pareikalavo manęs parodyti šiek tiek meilės, todėl nusprendžiau, jog atėjo metas aprašyti kažką iš auksinės Led Zeppelin muzikos kolekcijos. Metas parodyti šiek tiek meilės savo dievaičiams. Metas pasirodyti šiame blog’e, mano manymu, geriausiai visų laikų roko grupei. Metas nusilenkti ir padėkoti Page’ui, Plant’ui, John Paul Jones’ui ir, amžiną atelsį, Bonham’ui. Be didesnių įžangų apie LZ (manau, kad nereikia pristatinėti šios grupės), keliaujam iškart prie albumo apžvalgos.

Iš tikrųjų buvo sunku atsirinkti nuo kurio “cepelinų“ albumo pradėti. Pagrindiniai kandidatai buvo praktiškai visi devyni studijiniai albumai. Lemiamą pasirinkimo vaidmenį lėmė tai, jog šiame, antrąjame albume, yra kelios dainos, kurias aš mielai paleisčiau per svarbiausias savo, kaip žmogaus, gyvenimo akimirkas. Skaitykite toliau ir sužinosite ką aš turiu omenyje.

Taigi, Whole Lotta Love atidaro albumą. Iškart sakau, tai yra viena mano mėgstamiausių dainų. Ne tik iš Led Zeppelin kūrybos, bet ir apskritai iš visos muzikos, kokia tik yra išėjusi į atvirą garsų pasaulį. Nuostabus riff’as. John Paul Jones ir Jimmy Page tiesiog daro kažką neįtikėtino su savo gitaromis. Atrodo, kad nieko ypatingo, tačiau skleidžiamas garsas yra fantastiškas. Šis riff’as pripažintas kaip vienas geriausių riff’ų, ir yra tarsi Page’o vizitinė kortelė. Apie 1:20 minutę atsiranda improvizacinė vieta, turinti kažkokių džiazo elementų. Plant žaidžia su savo balsu. Viskas be galo gražu.
What Is and What Should Never Be - graži, emocinga, jausminga daina. Galbūt net ir subtili. Viskas savo vietose, ramios dainos vietos gražiai pereina į triukšmingas, tada vėl gražiai grįžtą į pradinę, ramią būseną. Vėl nemažai Robert’o džiaziškų/bliuziškų balso improvizacijų. Labai patinka 3:30 minutę atsirandanti Jimmy gitara. Sweeeeet.
Na, The Lemon Song yra gera daina, tačiau man asmeniškai silpniausia iš viso albumo. Nors, reikia pripažinti, čia vėl yra nemažai improvizacijų, puiki bosinė John Paul Jones partija, o ir skleidžiasi kažkokia teigiama, linksma energija. Daina įdomi, graži, klausoma, žinoma, tačiau kažko man joje trūksta. Žinau, kad tai nėra visiškai Led Zeppelin daina. Kiek teko skaityti, tai perdaryta bliuzisto Howlin’ Wolf daina, dėl kurios kadaise buvo ir teisinių ginčų, bet viskas buvo taikiai išspręsta (pinigai daro savo). Vis dėlto, daina yra LZ albume ir aš ją vertinu palankiai, tačiau kažko norėtųsi daugiau.
Kita daina, kuri vadinasi Thank You, yra dar viena iš mano mėgstamiausių visų laikų dainų. Labai graži. Lyriška, jautri, galinti išspausti ir ašarą iš jautresnių klausytojų. John Paul Jones vietomis čia groja ir su elektriniais vargonais. Skamba įdomiai, bet labai puikiai. Daina kupina šiltų jausmų, ir klausant ją, tai labai gerai jaučiasi. Išties nuostabus kūrinys.
Heartbreaker – kick ass daina. Kala klynan iškart, nuo pirmų sekundžių. Lengvai įsiminantis ir labai geras Jimmy Page gitaros riff’as. Dar vienas, kurį dėčiau šalia Whole Lotta Love riff’o. Heartbreaker susilaukė nemažai įvertinimų. Page’o gitaros solo yra pripažintas Guitar Magazine žurnalo, kaip vienas iš geriausių visų laikų soliakų. O kur dar tai, kad Rolling Stone šią dainą įrašė į geriausių visų laikų dainų 500-uko sąrašą.
Tuo tarpu Living Loving Maid nesusilaukė tiek daug gerų muzikos kritikų įvertinimų, bet man labai, labai patinka. Įdomu tai, kad Led Zeppelin šios dainos niekada negrojo gyvai, jokiame ture, jokiame koncerte, nes ji kažkuom žeidė tuometinę Jimmy merginą. Kad jas kur, tas moteris. Bet gabalas išties geras. Dar vienas geras riff’as, dar vienas geras solo. Bonzo irgi dirba savo darbą. Page’as čia tampa ir back vokalu, kas, reikia pripažinti, yra retas dalykas Zepp’ų muzikoje.
Prieinam dar vieną mano labai mėgiamą dainą – Ramble On. Išgirdęs ją, visada pradedu judėti tokiu džimi-peidžišku judesiuku. Yeah, turėčiau atrodyti gerai, nes tas judesiukas kala klynan, kaip ir pati daina. Vėl labai profesionaliai ir glaudžiai kuriamas dainos ritmas. Matosi, kad John Paul Jones ir John Bonham (r.i.p.) supranta vienas kitą labai gerai. And now’s the time, the time is now/Sing my song, I’m goin’ around the world. Dieviška muzika.
Moby Dick. Jeigu reikia šį gabalą apibūdinti vienu žodžiu, jis būtų - fantastika. Jeigu reikia daugiau žodžių, galiu pasakyti, kad tai Bonzo stichija. Čia erdvė jam ir jo būgnams. Ypač įspūdingai skambėjo/atrodė šis gabalas Led Zeppelin DVD, called The Songs Remains The Same. John Bonham buvo neeilinis būgnininkas, aukščiausios klasės. Šiame gabale jis pagroja ir be lazdelių, su plikomis rankomis. Čia jis parodo tai, ką gali. O gali daug. Dainos pradžioje girdime gitaros riff’ą, kuris yra įžanga į Bonzo būgnų solo. Pabaigoje, tas pats riff’as užbaigia dainą. Aukščiausi balai.
Ir štai, paskutinė daina, Bring It On Home. Turbūt daugiausiai blues roko prieskonių turinti daina. Plant čia groja su armonikėle, vėl nemažai balso improvizacijų, būdingų bliuzui. Vidury dainos įsiterpia led-zepeliniškas hard rokas, o pabaiga vėl atitenka Plant’ui ir jo armonikėlei. Gražu. Daina gera, linksma. Manau, kad labai gerai, jog ji paskutinė. Nuotaikinga, graži pabaiga. Ko dar gali reikėti?

Rekomenduojamos dainos        

Visų pirma rekomenduosiu tas, kurias, kaip jau minėjau apžvalgos pradžioje, leisčiau per svarbiausias savo gyvenimo akimirkas. Kadangi per vieną svarbią gyvenimo akimirką, t.y. krikštynas, net nežinojau kas tie Led Zeppelin yra, ir man nebuvo galimybės būti atsakingam už leidžiamą muziką, tai lieka tik dvi svarbios akimirkos. Vestuvės, kurių aš, manau, taip ir neturėsiu, ir laidotuvės, kurių aš niekaip neišvengsiu. Taigi, per vestuves leisčiau Thank You dainą. Nuostabi daina. Tai tikrai būtų ta daina, kuriai skambant aš šokčiau su savo gyvenimo meile, savo išrinktąja. Deja, mano kol kas nugyvento gyvenimo meilė pabėgo, tačiau kad ir kas bebūtų, jei ji ir negrįžtų, vieną dieną aš jai tą dainą paleisiu. Kad ir ne per vestuves. Kad ir tai nieko nekeistų.. Ir visiems jums, įsimylėjusiems, turintiems savo kitas puses, turintiems savo mylimuosius, siūlau paleisti Thank You. Paleiskite ir įsiliekite į jausmų pasaulį. Fuck yeah.
Savo laidotuvėms palieku Whole Lotta Love. Šitas riff’as turi skambėti per mano pakasynas. Gaila, bet ir per šį svarbų gyvenimo momentą aš nebūsiu atsakingas už leidžiamą muziką, tačiau sakau jau dabar labai garsiai ir aiškiai: jokių babų, giedančių tas nesąmones iš giesmynų. Leidžiat Whole Lotta Love, arba patys grojat taip, jog nepadarytumėt gėdos nei man, nei Led Zeppelin vyrukams. Ir aš kalbu visiškai rimtai. Bet čia ne vieta tokioms kalboms plėstis.

Kitos dainos: Heartbreaker, Ramble On, Living Loving Maid (She’s Just A Woman).

Įvertinimas 

Neįtikėtina, bet albumas buvo įrašytas Led Zeppelin’ams keliaujant po Europos ir JAV turus. Vietoj to, kad ilsėtųsi prieš koncertus, zepp’ai rašė dainas. Ir tai išties įspūdinga, nes albumas yra totaliai geras, vienas geriausių. Jis išpildytas, kupinas emocijų, ugnies, galios, jausmų. Jis vertas aukščiausių įvertinimo balų!

Balai: 97

by Astronautas

Išleidimo data: 1971
Žanrai: Krautrock, Psychedelic Rock, Experimental
Trukmė: 73:15
Prodiuseriai: U. Eichberger, Can

Sudėtis:
Holger Czukay – bosinė gitara
Michael Karoli -  gitara
Jaki Liebezeit – būgnai (pianinas)
Irmin Schmidt – sintizatorius
Damo Suzuki – vokalas

Dainų sąrašas:
1. Paperhouse – 7:29
2. Mushroom – 4:08
3. Oh Yeah – 7:22
4. Halleluhwah -  18:32
5. Aumgn – 17:22
6. Peaking O – 11:35
7. Bring Me Coffee or Tea -  6:47

Su Can susipažinau daugmaž prieš metus, kai užsimaniau išsiaiškinti kas yra Krautrock. Tuo pačiu ir supratau kas yra TIKRAS EKSPERIMENTALIZMAS. Net man pačiam buvo keista klausytis tokios muzikos, bet turiu būt atviras – jinai man priaugo. Can yra viena iš tų grupių, kuri pakeitė mano GEROS MUZIKOS suvokimą ir požiūrį į muziką. Šie vokiečiai mane įvedė į įvairų eksperimentinės muzikos, krautroko ir psychedelijos pasaulį ir už tai jie man yra vieni geriausių pasaulyje.

Tago Mago yra TAS albumas, apie kūrį noriu škenėt/rašyt, nes jis yra TIESIOG NUOSTABUS.

CAUTION. Jei jūs esat nieko naujo neieškantys, klausantys teen pop ir emo muzikos, tai prašyčiau dingt, o tiem kurie yra pasiruošę išgirst kažką naujo, arba tiem kuriem tokia muzika patinka sakau: Prisijunkite prie kelionės į vieną geriausių ir įdomiausių pasaulio muzikos įrašų istorijoje.

Albumą pradėt tokiu gabalu yra kažkas neįtikėtino, čia galima išgirsti ir eksperimentizmo, ir sugreitėjimų ir suletėjimų ir viso kito kas įdomu ir naudinga jūsų AUSIM! Girdisi ir vokalas ir instrumentalizmas, psychedelija, krautrockas, nuostabu. Daina sugrįžta prie kažkokių ritmų ir nuotaikų kurios jau buvo joje, bet vis tiek skamba kitaip, žodžiu, puikus darbas ir be abejo puiki pradža.
Kai ‚nusikerpa‘ Paperhouse įsijungią Mushroom iš kart su žodžiais, kurie galvoje ir teskamba išgirdus šią dainą. Pats gabalas yra žinomiausias grupės gabalas ir ne bereikalo. Žinoma, daina stipriai susijusi su narkotikais, nes vien tik žodžiai (kas yra improvizacija) buvo sukurti Damo Suzuki kai jis buvo taip sakant ‚apsinešęs‘. Kūrinys įvairus, bet vis galima girdėti tą pačią nuotaiką, kuri yra gan tamsi it kraupi… Kas yra gerai.
Oh Yeah – ši daina yra kažkas neįprasto, ypač man, nes ši daina, viena mėgstamiausių visų laikų dainų, jo pavadinimas ne koks, bet atsikniskit nuo pavadinimo, svarbu kad viduje, o ne kas ant viršelio parašyta. Oh Yeah prasideda kažkokiu griaustiniu ir tęsiasi puikus, išlaikytas ritmas ir dainos tempas, kuriuo improvizuoja gitaros ir vokalas. Neapsakomai gera daina. Girdisi toks AMBIENT prieskonis, kas tikrai pagyvina ir paįvairina ir albumą ir dainą. Beja, pirma lyrikų dalis atsukta atbulai. Oh yeah, ir čia dainuoja japoniškai.
Halleluhwah – Šis gabalas – vienas iš tų improvizacinių, akivaizdžiai ilgas (beveik 20 minučių). Ritmika eina ta pati per visą dainą, bet jinai neatsibosta, kažkaip prilimpa ir liekant 6 minutėm daina kiek tai pasikeičia, dingsta vokalas, atsiranda sintizatoriai (likus 5:15). Muzika pasidaro labiau eksperimentinė ir pasikeičia likus daugmaž trim minutėm iki dainos pabaigos. Nors ir skamba gerai, bet manau, kad 18 minučių – truputį užtęstai skamba. O prieš pat galą pereina į Funkiškesnį ritmą.
Aumgn – Trys žodžiai: experimental, weird, creepy
Priešpaskutinėje dainoje irgi daug eksperimentizmo ir aišku girdisi vien tik improvizacija. Skamba keistokai kaip koks senoviškas ambientas. Bet muzika vis keičiasi ir skamba kitaip, atrodo, kad čia kelios dainos sujungtos į vieną, taip kad skambesys – įdomus. Galima išgirsti ir elektronikos ir psychedelijos.
Paskutinį gabalą Can’ai nusprendė padaryt lengvesnį, koks jis ir yra. Vis tiek gali suprast, kad čia vis dar Tago Mago dėl savo chaotiškumo, psychedeliškumo ir improvizavimo. Beveik galima būtų sakyti, jog šis gabalas – gražus… a landscape song, like I like to say… but actually not that often when I think about it.

Rekomenduojamos dainos

Tiesą pasakius… praktiškai galėčiau dėt visas. Bet nedėsiu.

Paperhouse
Mushroom
Oh Yeah
Halleluhwah
Aumgn

Bring Me Coffee or Tea

Įvertinimas

Albumas yra be abejo geras kūrinys, menas, bet buvo ir vietų kurios man nepatiko, vietomis per daug chaotiškumo, norėjosi kai kur susikoncentravimo, intymumo, kai kur buvo per daug kažko pratęsta, bet however, albumas vertas būti geriausių albumų pasaulyje topuose.

Balai: 95

by Blogietis

Sudėtis:
Andrew Stockdale – vokalas, gitara
Chris Ross – bosinė gitara, klavišai
Myles Heskett – būgnai

Dainų sąrašas:

1. Dimension - 4:21
2. White Unicorn – 5:04
3. Woman – 2:56
4. Where Eagles Have Been – 5:33
5. Apple Tree – 3:30
6. Joker & the Thief - 4:40
7. Colossal – 5:04
8. Mind’s Eye – 4:54
9. Pyramid – 4:28
10. Witchcraft – 3:25
11. Tales – 3:39
12. Love Train – 3:03
13. Vagabond – 3:50

Šiandien, važiuodamas į paskaitas, ir klausydamas muziką, supratau, jog be Wolfmother šis blog’as nebūtų tikras blog’as, o aš nebūčiau tikras aš. Todėl padariau išvadą. Štai, vienintelis, neįtikėtinas ir nepakartojamas Wolfmother albumas, pavadintas lygiai taip pat, kaip vadinasi ir grupė. WOLFMOTHER. Pripažinkit, skamba fantastiškai.

Su šia grupe susipažinau visiškai atsitiktinai, praeitais metais, atrodo. Net nežinau kaip. Kažkas kažką nuvėmė apie juos, kažkur kažką skaičiau, kažkur kažką mačiau, bet niekur nieko negirdėjau. Kol netyčia kažką išgirdau.. Pirmoji pažintis buvo su Dimension. Taip, su pirmąja šio albumo daina. Jau tada supratau, kad tai aukščiausio kalibro grupė ir ji yra totaliai artima mano skoniui, mano širdžiai. Laikas parodė, jog neklydau. Taigi, nemalkime šūdo ir pradėkime apžvalgą.

Esu visais 156411498 % įsitikinęs, kad Dimension – įdealiausias variantas pradėti albumą. Kaip ir idealiausias variantas pažindintis su šiais australų vyrukais ir jų muzika. Andrew klyksmas dainos pradžioje parodo, kad gabalas kals klynan. Toliau gaunam nuostabų gitarų ir būgnų skleidžiamą garsą, galvon įstringantį ritmą, tempą bei melodiją. Pirmą kartą išgirdus Andrew balsą, prieš mano akis atsirado Robert Plant, gyva muzikos legenda, auksinis Led Zeppelin balsas. Panašumo yra nemažai. Ir tai fantastiška. Galime rasti ir dar kažkokį panašumą. Dainoje yra tokia eilutė: the purple haze is in the sky. Kažkas panašaus į Jimi Hendrix? Galbūt. Bet tai taip pat fantastiška.
White Unicorn. Dar viena puiki daina. Puikus riff’as, puikus wolfmotheriškas skambesys, nuostabus sunkios ir lengvos muzikos kontrastas. Triukšmas, po jo įsivyraujanti šiokia tokia ramybė, ir vėl triukšmas. We could live together, oohh yeaaaah. Beje, Andrew Stockdale ir „oh yeah“ žodžiai - neatsiejami dalykai. Tikrai.
Woman. Dar viena, nuo jau įprasto skambesio nenukrypstanti daina, tačiau iš mano pusės gaunanti aukščiausius balus. Manau, kad kai kuriuos klausytojus tai jau gali varginti. Na, galbūt kai kuriems reikia tam tikros nuotaikos, kai kuriems galbūt reikia daugiau ramybės. Bet jos negausite. Bent jau kol kas. Woman dainoje – jos tiesiog nėra. Tačiau, jeigu jūs esate tokie wolfmotheriški, kaip aš, manau, jog sutiksite su manim, ir pripažinsite, kad 3 dainos iš eilės, totaliai kalančios klynan, yra gerai. Right? Right.
Where Eagles Have Been. Klausai, iškyla kažkokie dykūmų vaizdai, saulė, smėlis, ereliai danguje. Gražu. Reikėjo ramybės? Ją ir gaunate šioje dainoje. Bent jau pirmą dainos minutę. Vėliau vėl gana griežtas ir sunkus gitarų skambesys. Tačiau daina įvairi. Girdime ir akustinę gitarą, girdime ir galingus wolfmotheriškus klavišus, girdime ir galingus Heskett’o būgnų dūžius. Labai patinka vietos, kai Andrew prailgina žodžius. Vienas iš Wolfmother bruožų, esančių praktiškai kiekvienoje dainoje.
Apple Tree. Kažkas naujo. Indie skambesys, sumaišytas su wolfmotheriškais ir hard rock’iškais prieskoniais. Skamba gerai. Labai gerai, reikia pripažinti.
Joker & the Thief - dar vienas Wolfmother ginklas. Tokio pačio kalibro, kaip ir Dimension. Neįtikėtina daina. Pabaigoje garantuotai pasiūlysiu jums nuo jos pradėti pažintį su WM. Puikiai skamba klavišiniai. Puikus Andrew balsas, puikus ritmas, įtraukiantis klausytoją iškart. Jeigu jūsų neįtraukia, tai siūlau eiti pas daktarą, arba mažinti dozes. 3:41 minutę prasideda mano mėgstamiausia vieta. Kratau galvą kartu su muzika. O po to tas nuostabus Chris Ross’o klavišinių skleidžiamas garsas. Mmmmm.
Sekanti daina, pavadinimu Colossal, asmeniškai man kažkodėl nelimpa. Galbūt pradeda atsibosti tas sunkumas, galbūt norisi kažko įvairesnio. Daina, praktiškai niekuom neišsiskirianti, jeigu klausai albumą nuo pat pradžių. Taip, viskas skamba labai gerai. Tačiau, c’mon, duokit kažką fuckin’ ypatingo.
Ir prašom, Wolfmother duoda mums kažką naujo, kažką ypatingo – Mind’s Eye. Labai graži daina. Lėta, rami. Gražūs žodžiai. Siela įgauna ramybę. Atsipalaiduoju iškart. Iškyla prisiminimai, pasidaro kažkiek liūdna. Bet gera. Keistas jausmas. Kai muzika kažką tokio sukelia, supranti, jog tai aukščiausios klasės menas. Daina gana dramatiška, turinti tą sunkų prieskoniuką, bet viskas čia labai dera. O ko vertas Chris’o klavišų solo, į kurį puikiai įsijungia Myles ir Andrew. Gražu.
Pyramid – gera daina. Grąžinanti mus atgal į Wolfmother pasaulį. Čia puikiai skamba Andrew gitara. Pagriebia už širdies ir kažkokių gitariškų jausmų (kątik sugalvojau naują jausmų tipą…gitariški jausmai, yeah). Važiuojam toliau.
Witchcraft - daina, labai patinkanti vienam mano draugui. Taip, ji išties nebloga, klausoma, tačiau vėl, neišsiskirianti iš Wolfmother pasaulio. Tiesa, yra viena tikrai įdomi vieta, apie 2 minutę. Kažkas groja su dūdele. Nežinau kas tai daro, bet skamba įdomiai ir neįprastai. Tai turbūt vienintelė vieta, išskirianti šią dainą. Gale, beje, vėl grįžta dūdelė. Ji pabaigia ir dainą.
Gauname dar vieną gana ramią dainą – Tales. Na, žodį “ramu“ reiktų kiek kitaip suprasti, kai kalbame apie Wolfmother. Tačiau tai iš tikrųjų ramesnė daina. Ne tokia, kaip Mind’s Eye, bet rami, kurią paįvairina Andrew gitara bei Chris klavišai.
Love Train. Oh yeah, labai gera daina. What’d you see girl on the love train? Net nežinau kuom ji mane kabina, bet kabina, ir tikrai smarkiai. Vis dėlto, prie Dimension ir Joker & the Thief grupelės nepriskirsiu.
Vagabond – paskutinė albumo daina. Graži daina. Dar viena naujovė. Kažkoks country skambesys, su priemaišomis. Skamba įdomiai. Man patinka. The left one was a dancer/can you see the answer, oh. Daina baigiasi kažkaip netikėtai, newolfmotheriškai. Tai taip pat įdomu, nes klausant Vagabond tik ir lauki to kick-ass skambesio. Bet taip ir nesulauki. Sulaukiam tik paskutinių Andrew Stockdale žodžių: I’ll tell you everything about living free. Ir daina baigiasi ramiai ramiai. Be jokios kulminacijos, kurios, tiesą sakant, laukiau. Išties netikėtas, bet geras žingsnis.

Rekomenduojamos dainos

Dimension
White Unicorn
Woman
Apple Tree
Joker & the Thief

Įvertinimas

Na, albumas yra tik vienintelis Wolfmother darbas, bet labai geras. Savitas skambesys, turintis kažko įvairaus, tuo pačiu ir girdėto. Muzika puikiai suderinta. Išskiria grupę iš visų kitų pasaulio band’ų. Visi grupės nariai puikiai realizuoja save ir tai yra labai gerai. Girdime ir gitaros, ir klavišų, ir būgnų soliakus. Visos dainos geros, išbaigtos, sunumeruotos tikrai gerai, stovi savo vietose. Kai pasidaro sunku ausims, gauni kažką lengvesnio. Tai prideda balų albumui, kurių jam ir taip netrūksta. Tačiau, kad ir kaip mylėčiau Wolf’us, vertinant albumą, kaip visumą, negaliu duoti daugiau 89. Taigi…

Balai: 89

by Astronautas

Išleidimo data: 2008 Rugsėjo 8
Žanrai: Alternative Rock, Indie Rock, Shoegaze
Trukmė: 41:47
Prodiuseris: James Allan, Rich Costey

Sudėtis:
James Allan – vokalas
Rab Allan – gitara
Paul Donoghue – bosinė gitara
Caroline McKay – būgnai

Dainų sąrašas:
1. Flowers & Football Tops – 6:57
2. Geraldine – 3:45
3. It’s My Own Cheating Heart That Makes Me Cry – 4:25
4. Lonesome Swan – 2:43
5. Go Square Go – 3:27
6. Polmont on My Mind – 3:52
7. Daddy’s Gone –  4:24
8. Stabbed – 2:22
9. S.A.D. Light – 4:01
10. Ice Cream Van – 5:56

Na galbūt Glasvegas ir nepavadinsi elitine grupe, nes jie – naujokai. Susikūrę tik 2003-iais ir išleidę pirmą albumą praeitų metų pabaigoje. Bet įvairūs muzikos žurnalai, kritikai kišo albumą į metų topus, taip kad debiutui kritinės publikos dėmesio netrūko. Jei dėl to dar nėra elitiniai, tai manau, kad taps.

Nusprendžiau apšnekėt šį albumą, nes atrodė gan įdomus. Indie rock su alternative ir maišytas su shoegaze bei ambient garsais ir melodijom. Manau, kad albumas vertas šio aprašo.

Albumas prasideda daina Flowers & Football Tops. Labai graži dainos pradžia (tuo pačiu ir albumo). Iš tokio ambient, shoegaze pereina į kažkokį suindierokintą škotišką folk’ą, skamba įdomiai, man patiko. Ir vokalas neblogas, toks prikimęs – tinka. Tik žodžiai gal kiek keistoki.
Antra ir bene žinomiausia grupės daina – Geraldine. O jinai tikrai nebloga, bet kažkokia ne itin įsimenanti, ar kažkuom ypatinga.
It’s My Own Cheating Heart That Makes Me Cry daina kiek sunkesnė ir skamba kaip Geraldine pratęsimas, gan įdomu. Šią dainą galima įsiminti jos sunkumu, nėra jin tokia LABAI hard rokišk’a, bet stipresnė nei kitos albumo dainos. Tačiau lyrikai man kažkaip vis tiek nesulimpa.
Ketvirta albumo daina – nuobodybė. Neįdomi, kažką įdomesnio gi galima sugalvoti, nors ką aš žinau, šiaip, kiek girdėjau, muzikantams visos dainos yra svarbios, įšskyrus aišku kietiesiems muzikantams…
Go Square Go galėtų būt kiek tai įdomesnė, kaip albumo viduriui, bet nebloga dainelė. Muzika pradžioje – graži, po to kiek sumonotoniškėja, bet nieko. Tik labai jau netinka tas ‘fucking’.. labai netinka, galėtų koks kitas žodis būt. Apskritai, albumo lyrikai gan lėkštoki man.
Folmon on My Mind yra gan keistoka (gerąja prasme). Nors pradžioje man tas pusiau klaikiai kriokiantis vokalas iškart nepatiko, bet daugmaž nuo 2:20 daina pasidarė įdomesnė, melodiškesnė ir dramatiškesnė. O liekant truputį daugiau nei vienai minutei, daina suliūdnėja ir po to greit vėl įgauna energijos. Taip kad įdomi nuotaikų variacija.
Daddy’s Gone – irgi nuobodybė. Nei žodžiai, nei muzika, nei kas.. neįdomu. Labai jau panaši į visas kitas albumo dainas, tik daug monotoniškesnė.
Stabbed – tikrai graži. Vokalistas ten tik šneka, bet labai gerai tinka prie to dramatiško, tragiško Betoveno simfonijos gabaliuko. Manau, kad tai nemažas pliusas albumui už įvairumą. Ir čia nebesigirdi to background guitar garsas, kuris girdisi per visą albumą. Gerai pagauta nuotaika.
S.A.D. Light – priešpaskutinė daina ir visai nebloga, liūdnesnė, melancholiškesnė. Niekuo neišsiskiriantis, bet geras gabalas. 
Paskutinė albumo daina Ice Cream Van. Čia praktiškai galima išgirsti viską, ką daugmaž siūlo šis albumas, nes čia yra ir indie, ir alternative, ir shoegaze, ir kažkoks ambient prieskonis. Pats gabalas – liūdnas ir geras, vienas geriausių albumo dainų, puikiai jį ir užbaigiantis.

Rekomenduojamos dainos

Turiu pripažinti, buvo SUKNISTAI LENGVA išrinkti ypatingesnes dainas.. tik tiek ir tegaliu pasakyt.

Flowers & Football Tops
It’s My Own Cheating Heart That Makes Me Cry
Polmont on My Mind
Stabbed
Ice Cream Van

Įvertinimas

Nežinau, norėjosi kažko daugiau iš šių škotų vyrų ir mergaitės. Atrodo klausai, visai nieko skamba, bet matosi, kad gali ir geriau, kad gali kažką įdomesnio padaryt, kad albumas nėra pilnavertis. Pasidaro aišku, kad savo stilių ir viską ką darai reikia brandinti, todėl tikiuosi kažko geresnio ateityje. Bet kad ir kaip ten bebūtų, manau Glasvegas yra vertas viso to kritikų dėmesio ir turėtų būti vertas muzikos mėgėjų dėmesio.

Balai: 78

by Blogietis

Išleidimo data: 1971 Balandžio 23
Žanrai: Blues Rock, Rock ‘n Roll
Trukmė: 46:25
Prodiuseris: Jimmy Miller

Sudėtis:
Mick Jagger –  vokalas
Keith Richards – gitara
Mick Taylor – gitara
Charlie Watts – būgnai
Bill Wyman – bosinė gitara

Dainų sąrašas:

1. Brown Sugar – 3:50
2. Sway – 3:52
3. Wild Horses – 5:44
4. Can’t You Hear Me Knocking – 7:15
5. You Gotta Move – 2:34
6. Bitch – 3:37
7. I Got the Blues – 3:54
8. Sister Morphine – 5:34
9. Dead Flowers – 4:05
10. Moonlight Mile – 5:56

Su rolling stone’ais susipažinau jau 2007-ais, per pusbrolio gimtadienį, kad dar praeities vaiduokliai manęs nepagavo. Žaidžiau guitar hero 2 ir man pasitaikė jų Can’t You Hear Me Knocking. Man patiko, pagalvojau, kad bus vienintelė man patinkanti rolling ston’ų daina. Bet galų gale supratau, kad jie – viena geriausių grupių pasaulyje. Joo joo, jie nepardavė 30 milijonų kopijų su kažkokiu albumu, nebuvo ‘The Rolling Stones Mania’, ne ne, bet man to ir nereikia, kad suprasčiau kas yra gera muzika, o kas yra absoliutus mėšlas.

Pasirinkau būtent šį albumą, nes.. na.. jis man labiausiai patinka. Ir, aišku ne vien aš manau, kad tai jų geriausias albumas. Nors ir nėra I Can Get No Satisfaction, užtat yra krūva kitų gerų dainų. Ir be abejo, manau, kad Mick Jagger turėtų būti girdėtas žmogaus PAVADINIMAS. Nėra ką čia daugiau ir pasakyt…

Albumas prasideda puikiu nuotaiką keliančiu gabalu – Brown Sugar. Daina atrodo gan paprasta, linksma, energinga, bet tikrai gera, ypač gitaros partija, ne be reikalo ši partija pripažinta kritikų kaip viena geriausių. Ir šiaip, manau, kad kita daina albumo pradėti ir nereiktų, kaip tik šia, su tokia gera ir įsimenančia pradžia.
Antra albumo daina – Sway, kind of pradžią kažkiek sugadina, nes yra nuobodoka ir kažkaip visai neįsiminanti nei vokalu, nei gitaros, nei kokia nors kita dainos partija. Tiesiog visa daina tokia.. neįdomi.
Wild Horses kažkada išgirdau perdarytą Alicia Keys versiją, jos Unplugged koncerte (tada, kai dar buvau kvailas šešiolikmetis muzikos gerbėjas). Tada man ji patiko, dabar – ne. O rolling stone’ų versija – taip. Tokia rami, emocijų kupina daina. Girdisi kažkas, kas galbūt nelabai įprasta tokiai grupei – lyriškumas. Tokią dainą būtų galima ‘mesti’ į geriausių dainų topus ir džiaugtis su ašarom akyse.. arba.. su arkliais po klynais..
Can’t You Hear Me Knocking.. Na net sunku apibūdinti kaip ši daina man patinka… nuo jos ir pradėjau klausyt šios grupės. Tada, kai pirma kartą išgirdau dainą Guitar Hero 2 žaidime, įsimylėjau ją nors ir vos ‘sugrojau’. Puikus vokalas, labai gera gitaros partija ir be galo geras solo, taipogi labai puikiai pridera ir saksofonas, atsirandantis per tą solo. Žodžiu. Wild Horses jau topuose, o Can’t You Hear Me Knocking topų topuose.. keistai skamba, bet hey: who the funk cares.
Penkta daina.. kažkaip rėžianti per ausis, dėl kažkokių… aštrių melodijų, nors daina ir trumpa, bet vis tiek norisi ją perjungti. Čia yra vienas iš neigiamų albumo taškų, mano manymu.
Bitch. Energinga, solidi, gera dainelė. Galbūt nelabai kuom išsiskirianti, bet gera. Puiki gitaros ir būgnų partija, o ir Jagger’is gerai visai pa’varo’, kaip sakant…
I Got the Blues – dar viena lėtesnė daina. Liūdnoka (ką beveik iš pavadinimo galima spręsti), kažkuom paįvairinanti albumą, tikrai pliusas už šią dainą albumui, nors ir nedidelis, bet pliusas vis vien.
Aštunta daina, einant į pabaigą, tikrai nepablogina situacijos. Sister Morphine gan emociška daina, graži, sutelkianti mintis į melodiją, žodžius, dainos prasmę ir.. bent jau man į dainos pavadinimą, nes man tokie patinka. Ir gal.. dar kažkiek į.. narkotikus.
Dead Flowers, priešpaskutinė albumo daina. Kažkokia.. country, southern rock daina, o man šie du stiliai ne prie širdies. Bet nemanau, kad daina bloga. Manau, kad dar vienas paįvairinimas, tiesiog ne mano skoniui. Puikiai tiktų kur nors vakarų amerikoj in the middle of nowhere tokios paklausyt.
Moonlight Mile – labai gera daina. Kaip albumo pabaigai – labai gera. Graži, niekur neskubanti. Ypatingai geras dainos galas, labai miela gitaros partija su orkestru – nuostabiai dera. Nors ir išgyriau dainą, vis tiek nepaklausysi jos su bet kokia nuotaika ar gyvenimo būsena, kaip sakant.

Manau reiktų nusišvilpt ant kritikų nuomonių ir panašių nesąmonių, ir tiesiog paimt šį albumą (t.y. parisiųsti), perklausyt ir sutikt su manim, kad jis tikrai geras, vertas dėmesio (kurį jis turi, jei ką), vertas paįvairint muzikos aplinką ir t.t. The Rolling Stones tikrai ne kiekvienam klausytojui, bet jei žinot kur randates muzikos visatoje, tai ir žinot ar šio albumo jums reikia klausyti. Nemanau (ar bent jau nesitikiu), kad turėsiu jus vedžiot už rankučių ir rodyt kas jums patina ir ko reiktų paklausyti.

Rekomenduojamos dainos

Vienas dalykas, kurį dar kartosiu tūktantį kartų, kad čia – tik mano nuomonė. Bet štai ką aš siūlyčiau perklausyt visų pirma, jei tingit viso albumo klausyt..

Brown Sugar
Wild Horses
Can’t You Hear Me Knocking
Bitch
Sister Morphine
Moonlight Mile

Įvertinimas

Kažkada mes čia pareikšim ką daugmaž reiškia šie skaičiai, bet dabar nesigilinkim į tai, ir manau, kad nei daugiau, nei mažiau šis albumas nėra vertas:

Balai: 86

by Blogietis